Fizika
Pirmas principas yra tas, kad jūs neturite apgaudinėti savęs – ir jūs esate lengviausiai apgaunamas žmogus.
— (1974)
Penkiamatis klasikinis modelis mėgina atkurti kvantinį elgesį nekvantuodamas gravitacijos
Scientific Reports straipsnyje siūloma 4D + tau sistema, kurioje įprastas erdvėlaikis evoliucionuoja pagal papildomą parametrą. Simuliacijose ir modelio skaičiavimuose ji pusiausvyroje atkuria Newtono gravitaciją, siekia bazinės bendrosios reliatyvumo teorijos struktūros ir per pasaulio linijų dinamiką atkuria EPR tipo koreliacijas bei dvigubo plyšio interferenciją primenantį elgesį. Tai provokuojanti teorinė konstrukcija, o ne eksperimentinis įrodymas, kad kvantinė gravitacija išspręsta ar kad standartinė kvantinė mechanika klaidinga.
Orbitalinėje stotyje valgomoji druska augo tuščiaviduriais kubais. Gravitacija pakeitė sūrymą, o ne druską
Tarptautinėje kosminėje stotyje išauginti natrio chlorido kristalai apėmė 2–8 milimetrų dydžio tuščiavidurius, laiptuotus kubus. Straipsniai palaiko pernašos paaiškinimą: įprastas nusėdimas ir plūdrumo sukelta tėkmė buvo stipriai slopinami, o ankstyvuoju augimo etapu dominavo difuzija. Kristalinė gardelė netapo nauja druskos forma, o eksperimentai neįrodo pramoninio proceso.
Šaltųjų atomų eksperimentas tiria kvantinės gravitacijos „laiko problemą“ — kaip laboratorinę analogiją, o ne atsakymą
Kanoninėje kvantinėje gravitacijoje Wheelerio–DeWitto lygtyje nėra išorinio laikrodžio įvykiams sekti: tai „laiko problema“. Vieno autoriaus eksperimente izoliuojamas Bose–Einsteino kondensatas, plonu optiniu barjeru padalijamas į nestebimą ir stebimą sektorius, o iš tarp jų tekančios entropijos sukuriamas vidinis laikrodis. Šis „entropinis laikas“ išrikiuoja stebimo sektoriaus plėtimąsi ir susitraukimą, o efektyvioji lygtis atkuria išmatuotus duomenis nagrinėtu mažo barjero atveju. Tai kontroliuojamas bandymų poligonas reliacinio laiko idėjoms: „didysis sprogimas“, „didysis susitraukimas“ ir „miniatiūrinė visata“ yra analoginiai įkalintų dujų pavadinimai, o ne tikra kosmologija; darbe neteigiama, kad išspręsta laiko ar kvantinės gravitacijos problema.
Juodosios skylės paklūsta termodinamiką primenantiems „dėsniams“ — naujas rezultatas išplečia juos ir smarkiai nepusiausviroms juodosioms skylėms
Nuo XX a. aštuntojo dešimtmečio žinoma, kad juodosios skylės paklūsta termodinamiką atkartojantiems dėsniams, tačiau švariausia jų forma galiojo tik ramiai pusiausvyroje esančioms juodosioms skylėms. Naujas Physical Review Letters straipsnis išplečia pirmąjį ir antrąjį dėsnius greitai besikeičiančioms juodosioms skylėms — ryjančioms medžiagą, susiliejančioms, spinduliuojančioms — naudodamas lokaliai apibrėžtus „dinaminius horizontus“. Taip temperatūrą ir entropiją galima priskirti net audringai evoliucionuojančiai juodajai skylei. Tai matematinis klasikinės bendrosios reliatyvumo teorijos rezultatas, ne nauja kvantinė gravitacija, ne stebėjimas ir ne juodosios skylės informacijos paradokso sprendimas.
Entropija paremtame gravitacijos modelyje vietinis entropijos tankis mažėja, o bendras kiekis auga
Physical Review D straipsnyje išvedamos temperatūros, slėgiai ir pirmasis dėsnis Gravity From Entropy — pasiūlytoje modifikuotos gravitacijos sistemoje. Vėlyvojo laiko, mažo kreivumo Friedmanno aproksimacijoje modelio vietiniai entropijos ir energijos tankiai mažėja, o plėtimasis didina bendrą entropiją. Skaičiavimas modelio viduje konkretus, bet sąlyginis: Friedmanno kosmologijos nėra tikslūs visos teorijos sprendiniai, ir tai nėra stebėjimų įrodymas, kad gravitacija kyla iš entropijos, išmatuotos tamsiosios energijos paaiškinimas ar užbaigta kvantinės gravitacijos teorija.
Sintezės įrenginys įkaitino plazmą ją suspausdamas — tikras žingsnis pirmyn, bet dar ne elektrinė
„General Fusion“ LM26 suspaudė magnetizuotą deuterio plazmą į vidų griūvančiu ličio apvalkalu ir parodė, kad ji įkaista: elektronų temperatūra padidėjo daugiau kaip tris kartus iki maždaug 0,72 keV (718 ± 80 eV, apie 8 mln. °C). Bendrovės analizė didžiąją kaitinimo dalį priskiria pačiam suspaudimui — mechanizmui, kuriuo remiasi magnetizuoto taikinio sintezė. Tai tikras inžinerinis patikros taškas. Tačiau tai pirmieji 11 vieno įrenginio šūvių, aprašyti dar nerecenzuotame bendrovės preprinte, o temperatūra tebėra maždaug dešimt kartų mažesnė už reikalingą degančiai plazmai: nėra nei grynosios energijos, nei energetinio lūžio, nei elektros.
Kvantinę mechaniką galima užrašyti vien realiaisiais skaičiais — keblumas slypi sistemų jungime
2021 m. plačiai aptartas rezultatas teigė, kad realiųjų skaičių kvantinės mechanikos versiją galima eksperimentiškai paneigti, o 2022 m. eksperimentai sutapo su standartine kompleksine kvantine teorija. Tai dažnai pristatyta kaip įrodymas, kad menamieji skaičiai fiziškai realūs. Naujas „Physical Review Letters“ straipsnis patikslina išvadą: realiųjų skaičių formulavimas, paremtas kita ir, autorių teigimu, fiziškai fundamentalesne sistemų jungimo prielaida, atkuria visas kompleksinės kvantinės mechanikos prognozes, įskaitant daugiadalius bandymus. Santūri išvada: kompleksiniai skaičiai labai patogūs, bet griežtai nebūtini; ankstesni eksperimentai atmetė vieną konkrečią realiąją teoriją, ne realiuosius skaičius iš principo.
Didinama kvantinė atmintis pagaliau ėmė gerėti — tikrasis etapas ir kuo ši mašina dar nėra
Google Quantum AI pirmą kartą aiškiai parodė, kad paviršinio kodo kvantinė atmintis gali veikti žemiau slenksčio: didinant kodą nuo 3 iki 5 ir 7 atstumo, loginės klaidos dažnis mažėjo eksponentiškai, o didžiausia, 101 kubito ir 7 atstumo, atmintis veikė ilgiau už geriausią fizinį kubitą ir klaidų korekciją vykdė realiu laiku. Tai ilgai lauktas inžinerinis etapas, bet vis dar tik vienas loginis atminties kubitas, kurio klaidų lygis per didelis realiems algoritmams; loginės operacijos neatliktos, išlieka nepaaiškintos klaidų grindys, o mastelį dar teks didinti daugeliu dydžio laipsnių. Peržengtas slenkstis, ne pristatytas kompiuteris.
Miuonų katalizuojama sintezė: paslėptas reakcijos žingsnis pagaliau pamatytas tiesiogiai – bet tai ne žingsnis link sintezės energetikos
Naudodami išskirtinai didelės skiriamosios gebos kvantinį rentgeno detektorių fizikai nukreipė miuonus į užšaldytą deuterį ir pirmą kartą tiesiogiai pamatė trumpaamžėse „rezonansinėse“ būsenose esančias miuonines molekules. Paaiškėjo, kad maždaug pusė miuonų eina keliu, kurio standartinis miuonų katalizuojamos sintezės aprašymas neįtraukė. Tai patvirtina seniai siūlytą formavimosi mechanizmą ir verčia peržiūrėti modelius. Tai tikra pažanga stebint ir suprantant reakciją, bet ne žingsnis link energijos gamybos: efektyvumas nepagerintas, alfa prilipimo kliūtis nepaliesta, o eksperimentas atliktas su deuteriu, ne energetiškai svarbiu deuterio–tričio mišiniu.